¡Viva España!

Kalbant ne apie darbą, mėginame ir toliau skverbtis į vietinės bendruomenės gyvenimą. Kaimas čia nedidelis, bet kiekvieną rytą eidama darban suprantu, kad VISGI dar ne visi 2500 vietinių gyventojų mus matė – vis kas nors nužiūri. Ir labai akivaizdžiai nužiūri. Net neramu pasidaro, kad nepargriūtų, nepadarytų avarijos ar dar kas blogo nenutiktų. Bet, kaip suprantu, čia nėra įprasta apsimetinėti ar slėpti savo reakciją : jeigu įdomu – tai ir žiūri (tiksliau - spokso), jei kas domina – iškart klausia,  jei kas patinka – būtinai pasako. Gal tik mūsų darbovietėje žmonės labiau „suformalėję“ ir skiriasi nuo, pvz., lietuvių, tik tuo, kad daugiau šypsosi, nuolat sveikinasi ir šiaip iš prigimties yra labai draugiški. Žinoma, kalbu apie darbuotojus, o ne apie mokinius. Per pertraukas šie būna sutūpę lauke ant suoliuko, pro kurį reikia praeiti norint nueiti į tualetą. Visi atsipalaidavę, išsidrėbę, ištiesę kojas, rūko ir valgo savo sumuštinius. Kai pamato, kad aš arba Jurga artėjam link jų, kojas sinchroniškai kažkur susikiša, t.y., padaro mums TAKĄ (to net neišeina aprašyti – ¡reikia pamatyti! trūksta tik raudono kilimo), ir, kol mes praeinam, nustoja valgyti ir gal net kvėpuoti. Nelabai aišku. Bet reakcija tokia keista būna. Įdomu, kaip reikės juos mokyti anglų kalbos...

Mhm. O dabar kalbant apie darbą, apie ne darbą ir apie tris tinginius... Kaip jau minėjau, turime vesti pamokas mūsų mokyklos mokytojams. Pirmoji numatyta pamoka – susipažinimas ir mūsų šalies pristatymas. Ji turėjo įvykti šį antradienį, bet mūsų vadovė trumpam susirgo, o kadangi kitą savaitę antradienis yra šventinė diena (taip taip, čia nuolat siestas, tapas, fiestas...), pamoka nusikėlė dviems savaitėms. Visa esmė yra tai, kad galvodamos, ką čia įdomesnio sukurpti ir kaip čia tuos mokytojus pradžiuginti, nusprendėm su Jurga pagaminti ale labai lietuvišką dalyką – TINGINĮ. Tris šliosus. Tai kai sužinojom, kad pamoka nukeliama dviems savaitėms (o sužinojom tą pačią dieną, kai turėjo vykti pamoka), nusprendėm, kad tinignys skaniausias kol dar nepasenęs ir kad jis gali būti puiki priemonė draugystėms įtvirtinti. Pirmiausia pasitreniravom ant kambariokų, tai oooi, dabar jau kasdien pasikalbam ir susikalbam; Pedro šiandien mums pakeitė lemputę, išardė ir permontavo stalą ir pan. Žodžiu - pavyko. Tada pabandėm tinginiu suvilioti savo skyriaus vyruką, kuris nedalyvaus mūsų pamokoje. Jis kasdien sėdi su mumis tame pačiame kabinete, bet ilgiems pokalbiams laiko nešvaisto.  Tačiau gavęs tinginio ooooi, kaip nusišypsojo (skaityti Borato intonacija: „Oooooh, thank you!!“), pažadėjo mus apdovanoti ispanišku vynu ir t.t. Žodžiu – užmegzta dar viena draugystė. Galiausiai vieną šiltą vėlyvą rudens vakarą užpuolėm savo vadovę (tą, kuri irgi nedalyvaus pamokoje). Ji, žinoma, irgi ooooooooi, kaip apsidžiaugė, tuo labiau, kad prisipažino dievinanti saldumynus, o vėliau net paprašė, kad išmokytume ją „kepti tą pyragą“ (o taip... gėda bus atskleisti receptą...). Žodžiu – bandymas ir vėl užskaitytas.

Taip viską susumavus – mažos dovanėlės stiprina draugystę. O kai yra draugų, ypač darbo vietoje, tai ir visa kita atrodo paprasčiau, atmosfera kur kas šiltesnė (šįkart aš ne apie Ispanijos orus). Reeeeei-kia draugą turėėėė-ti, būūūūū-ti-naaai reik tu-rėėėėė-ti..

O TU AR PASIŪLEI SAVO DRAUGUI TINGINIO?

Turi tam visą savaitgalį.
Iki kitos savaitės! (Iš anksto atsisveikinu, nes savaitgaliais liekam be interneto.)

Bet gi kaip keista, kad net ir Ispanijoje būna šalta. Galva dar sugebėjo pateisinti tai Cercadillijoj, kai buvome kalnuose. Bet dabar, kai esame savo Encinas Reales, Ispanijos pietuose, ATŠALIMAS nuo +35 iki +16 laipsnių verčia prisiminti rudeniškus Lietuvos orus. Čia, visai kitame krašte, kur auga palmės, apelsinmedžiai, alyvmedžiai ir visa kita egzotika... netgi čia anksti rytais būna tamsu! Ir vėsu. Taip, kaip pas mus Lietuvoje, kai artinasi žiema. O ir vakarais jau anksčiau ima temti. Apie 21 val. būna gana tamsu. Ir vėsiau irgi. Net neabejoju, kad galėčiau priimti tai kaip natūralų dalyką, BET. Pakliuvau į patį keitimosi momentą: spėjau savaitę pasidžiaugti saule, o štai dabar jau jaučiu, kad tos saulės mažiau. Kai ji išlenda, žinoma, temperatūra automatiškai vėl pakyla iki kokių +26 laipsnių. Tačiau nepamirškime fakto, kad naktimis saulė nešviečia, o mes savo kukliuose apartamentuose be savo atsivežtos patalynės (t.y. užvalkalų) turime tik po pagalvę ir čiužinį. Taigi naktys dabar tokios chilly. Reikės eiti kalbėtis su geraja teta Antonia – gal išrašys kokią kaldrą iš mums skirto biudžeto. Aišku, yra variantas miegoti su paltu. Gal ir gražu būtų, bet bijau, kad susiglamžys. Pasilaikysiu tai kaip Planą B.

Vėlyvas ispaniškas vakaras. Pasiimu vyno taurę ir sulig kiekvienu gurkšniu vieną po kito įjungiu klausos organus. Panašiai kaip šviesos jungiklius – pokšt pokšt pokšt. Oda iškart atpažįsta gitaros garsus – pašiurpsta. Šita kalba paprasčiausia. Gurkšnis.

Smegenys ar kažkoks kalbinis smegenų centras be jokių problemų tęsia lietuvišką transliaciją – siunčia ir priima signalus (signalas --> žodis --> reikšmė ir atvirkščiai). Tačiau dabar jų labai nedaug, nes lietuviškai čia kalba tik du žmonės. Gurkšnis. Daugiau tyli nei kalba.

Ausys irgi veikia, bet, nors signalus jau pavyksta paversti žodžiais, neleidžia žodžiams prasibrauti iki smegenies, kuri atskleistų man jų reikšmę. Gurkšnis.

Dabar jau įsijungia uoslė. Irgi kaip klausos organas. Uosle girdžiu kitokią aplinką. Ir girdžiu, ir uodžiu. Čia kitoks oras, kitoks triukšmas, kitoks jausmas. Girdžiu, kažkas vėl rūko. Gurkšnis.

Bangos, visiškai skirtingos bangos, skirtingi dažniai, AM, FM, LT, ES. Bet jie ima maišytis. Suvokiu garsus atskiruose lygmenyse, bet dabar tie lygmenys persipina, susipina viename lygmenyje, susijungia į „čia ir dabar“. Juk visuma yra nedaloma, viskas tarpusavyje persipina man nepažįstamais skaičiais sąsajų. Ir mano galva, mano maža galva, pritvinsta visų šitų signalų. Jie plinta po mano kūną, išsivaikšto po kraujagysles, skverbiasi į mane su kiekvienu gurkšniu ispaniško vyno. Gurkšnis gurkšnis gurkšnis. Šiandien ne Kūčios, bet toks jausmas, kad imu suprasti, kas ką kalba. Tie svetimi – aš suprantu juos. Tik dar nemoku kalbėti jų kalba.

Apskritai, keistas dalykas tas kalbos nemokėjimas. Dar niekada nebuvau tokioje situacijoje. Kur tik keliaudavau, kur tik gyvendavau, visur visada pavykdavo viena ar kita kalba susikalbėti. Manau, jog tai neblogas išbandymas, naudinga patirtis. Labai noriu tikėti, kad po kelių mėnesių jau galėsiu kalbėti ispaniškai, bet kol kas tenka žaisti nuolatines šaradas, rodyti pantomimas ir išsiversti su penkių-penkiolikos žodžių žodynu (tuo, kuris galvoje).

Kad ir kaip gerai čia viskas būtų, kalbos nemokėjimas viską labai stabdo. Negalim nieko atsakyti seniokui, kuris pasigauna mus mūsų gatvelėje ir kažkur kviečia, kažką siūlo, pasakoja. Šypsomės ir kartojam „no entiendo“. Negalim atsakyti į pardavėjo klausimus, nes jų irgi nesuprantam – aišku tik tiek, kad kalba ne apie pomidorus ir klausia tikrai ne sąskaitos numerio ar PIN kodo. Iš mandagumo mėginam kažką pasakyti, bet galimas daiktas, kad atsakymai visai neatitinka klausimų. Su kambariokais irgi nelabai pavyksta bendrauti, tad baisu, kad nepasirodytume nemandagios, nedraugiškos ar užsidariusios. Tiek kalbos barjeras, tiek kultūriniai skirtumai padeda susidaryti kažkokį įspūdį. Norisi kuo greičiau išmokti kalbą, kad galėtume paaiškinti, ką ir kodėl darome ir kad galėtume labiau susidraugauti. Sakau – labai keistas jausmas nemokėti kalbos. Juk neatvažiavom čia kaip turistės savaitei. Mes čia gyvenam ir gyvensim dar gerus septynis mėnesius. Norisi išnaudoti visas galimybes, susirasti kuo daugiau bendraminčių ir sukaupti kuo daugiau pozityvios patirties.

Nors vynas stebuklingai padeda įsiklausyti ir suprasti, darbe jo gurkšnoti greičiausiai nepavyks. Tad griebiamės konspektų, žodynų, CD su ispanų k. pamokomis bei naktimis už langų ispaniškai klykaujančių kaimynų. Empezamos!

Naujais gyvenimais pražydęs
 mano troškulys
pamažu gyja,
bet auga kartu
į dar didesnį troškulį.
Aš noriu gyventi
naujais gyvenimais,
nes jie mane pildo.
Aš pildau juos. Tai
Sintezė.
Ir taip mes augam,
Suaugam kartu
į vieną didelę laimę
ir gėrį.
Ramybė. Gyvenimais ateina.

(Po jaunimo mainų Turkijoje.
2009’spalis)

Pamažu mano noras ėmė pildytis. Mano slapta didelė svajonė virto į didelę šiltą šalį. Mano kelerius metus tapytas paveikslas realizavosi į vaizdus už dabartinio mano lango. Mano fantazijos apie magiškus gitaros garsus, naktimis tyliai įslenkančius į mano kambarį pro neužvertus langus, įsikūnijo į melodijas, gyvenančias siaurose šio miestelio gatvelėse. Kažkodėl niekada negalvojau, kad tai bus Ispanija, tačiau būtent čia atradau naują kelią. Kelią į kur? Į tai, ko šiuo metu taip pat negaliu suvokti, apibrėžti ar išgalvoti. Į tai, ką man paruošė likimas ir link ko eidama savo ilgais sijonais, išskėstom rankom, iškraustytais lagaminais bei naujiems iššūkiams paruošta sąmone susišluosiu vieną kitą toną neįkainojamos patirties.

Kad čia, Ispanijoje, bus ką veikti, nekyla jokių abejonių. Tuo įsitikinti užteko jau pirmos savaitės. Štai mano ir mano kolegės Jurgos veikla praėjusiąją savaitę:

2010-09-16. Ups and downs. Trys skrydžiai, kelionės taxi, kopimas laiptais į naujuosius
                       apartamentus. Kol visi miega, svetimą kambarį paverčiame SAVO kambariu. Labanakt.

2010-09-17.  Susipažinimas su tutor‘e ir naujaisiais kolegomis (= geras pusdienis bučiavimosi su kol
                     kas dar nepažįstamaisiais), ekskursija po CEMER‘į - naująją darbovietę, ir mūsų naująją
                     gyvenvietę Encinas Reales (Cordoba).

2010-09-18.  Pirmoji ekskursija. Mūsų tutor‘ė su vyru aprodo mums Cordobą, supažindina su
                      vietiniais patiekalais ir prikraunas į galvas daug įdomios, naudingos informacijos. Ačiū.

2010-09-19. Pagaliau visiškai išsikraustom lagaminus. Ir vėl juos susidedam – kita dieną laukia
                     kelionė į Madridą, on-arrival kursus. Dar mėginam perprasti vietinę namų tvarką ir
                     įsikurti savo kampelį virtuvėje.

2010-09-20/25. On-arrival training kalnuose už Madrido. Įtempta darbotvarkė: veikla nuo 9 val. iki 24
                         val., o kartais – net iki 1 val. ar 2 val. su labai trumpomis pertraukomis. Dalyvauja
                         apie 20 kitų savanorių iš įvairių šalių (Turkijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, etc.).
                         Kursų metu aplankome Calzada Romana, Segoviją (bežodiška.!), po seminarų –  
                         vietinius barus. Be galo daug bendravimo, tarpkultūrinio mokymosi, ispanų kalbos
                         vartojimo neišvengiamybė. Po kelionės greituoju traukiniu atgal dar apsilankome
                         mus globojančos projektų vadovės namuose (ar kada nors mėginote įsivaizduoti, kaip
                         atrodo gyvenimas Rojuje..?), o grįžusios į Encinas Reales dar spėjame pakliūti į
                         vietinę  religinę šventę kaimo globėjo garbei: gatvėje po mūsų langais vyksta eisena.
                         Nenorime sugadinti renginio, tačiau, mums išėjus į  gatvę, visi 2500 šio kaimo
                         gyventojų žiūri nebe į gatvėmis per žmones plaukiantį Jėzulį (jis kažkodėl su peruku),
                         o į mus. Taip, čia visi vieni kitus pažįsta, o mes čia visai naujos.

2010-09-26.   Paskutinioji FERIA (vietinės šventės) diena. Mus pasikviečia trečioji mūsų globėja –
                      panašu, kad irgi iš kažkokios pasakos. Vėl susipažįstame su visa gimine, su visais
                      pasibučiuojame, pavalgome, atsigeriame vietinio alaus, bendraujame, nors ispaniškai 
                      vis dar nekalbame. Labai džiaugiamės, kad nepabijom prisijungti prie kompanijos ir
                      vakare – mūsų naujieji kolegos džiaugiasi mus matydami, kviečia šokti, maloniai
                      bendrauja ir labai šiltai priima į savo ratą. Taip ispaniškai. Apie tai gal net ir nesvajojau
                       dar.

2010-09-27.   Tikriausiai pirmoji diena SAU. Ar MUMS. Kadangi pirmą kartą nereikia niekur skubėti,
                       išsigalvoti maisto, paskubomis plautis galvos ar apskritai kažkur spėti, susigalvojame
                       vietinės reikšmės veiklos – užkariaujame pirmąjį alyvmedžių kalną. Įkopiamę į pačią
                       viršūnę. Nuo čia matosi visas mūsų miestelis. Bet matosi ir kitų viršūnių,
                       dar aukštesnių nei ši. Jei kalbėtume metaforomis, būtų aišku, kad oi kiek daug dar
                       reikia nuveikti, užkariauti, pasiimti ar atiduoti. Patirti.

2010-09-28.   Pirmoji normali diena ofise. Pagal grafiką. Grafiką su dviem kavos pertraukomis ir
                      siesta. Diena kabinte (ir pasisekė gi mums pakliūti į dizaino skyrių!) prasideda 9 val. ir
                      baigiasi 19 val. Pasinaudojame proga jau pirmąją dieną praleisti kavos pertrauką su
                      projektų vadove vietinėje kavinukėje, o siestą išmainyti į kelionę su ta pačia vadove į
                      kiek didesnį miestuką maisto medžiojimo tikslais. Pagaliau jaučiamės su Jurga saugios
                      ir laimingos: pilnas šaldytuvas leidžia pradėti galvoti, kad čia mūsų namai (bent jau
                      kuriam laikui). Kol neturėdavom maisto (čia gi siestos! Sekmadieniais parduotuvės
                      nedirba, o žvejoti nėra kur), jautėmės irzlios, kažkiek nepatenkintos, nepastovios. 
                      Butelis gero alyvuogių aliejaus, paprastų prieskonių rinkinys, elementarūs spalvoti
                      objektai šaldytuvo lentynėlėse veikia raminančiai: iš bado nebemirsime. Makaronų ir
                      sausų batonų dieta baigėsi, pradėsime gyventi kaip padorūs Ispanijos piliečiai,
                      valgantys normaliais vakarienes vėlais vakarais. Visą šitą laimę vainikavo pirmas
                      jaukus pasisėdėjimas su naujaisiais „kambariokais“. Jie nekalba angliškai, mes
                       nekalbam ispaniškai, bet oi, kaip gražiai liejosi natos, kaip ramiai sujungė mus muzika,
                       kaip  lengvai stygomis bėgiojo ispano ir lietuvaitės pirštai. Ir svetimumo ribos neliko.
                       Kitą dieną pokalbis greičiausiai bus jau kiek ilgesnis nei kol kas įprastas „Hola“.

Kiek daug minčių, kiek galimybių, kiek beprotybių galvoj. Nedrįstu vadinti to euforija, nes tikrai ne viskas lengva. Tačiau žinau ir tikiu, kad kiekvieną mintį, galimybę ar beprotybę reikia stverti ir išnaudoti kaip tik įmanoma. Nenoriu praėjus aštuoniems mėnesiams gailėtis, kad kažko nepadariau, kažko nepasakiau ar neišmokau. Kol kas mokam tik imti tai, kas duodama, bet vos tik pramoksim kalbą ir vos tik atsiras proga, būtinai pasidalinsim tuo, ką turim – mintim, galimybėm, beprotybėm – su mus globojančiaisiais. Dievaži, per juos man jau ne pirmą dieną skauda veido raumenis – čia neišeina nesišypsoti J

Laikas bėga sukasi nėra.
Viduje liūdžiu, bet juk time sustabdyti negalima.

REIKIA!

Būtina išbėgti iš savo rato, jeigu nori kažko prasmingo. Aš nemėginsiu rašyti savo ateities scenarijaus, - aš žinau, kad jis neišvengiamas. Aš ekstazė, manyje ekstazė, mus ekstazė!

Lauk iš rato!

Gyventi!
                          Gyventi!
                                     Gyventi!

Reikia.

                                                                                                                 [Break on through to the OTHER SIDE]

                                                                                                       (Po jaunimo mainų Turkijoje., 2009’spalis)